Čia iš jūros kranto skardžių sunkiasi gausūs šaltinių vandenys.Šiaurinė Sembos pakrantė vietos gyventojų laikyta šventa nuo II tūkstantmečio pr. Kr. Iki pat XVIII amžiaus.
Aisčiai patys gintaro nenaudoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtus ir ima atlyginimą stebėdamiesi“ (Publijus Kornelijus Tacitas). Tutanchamonas palaidotas su papuošalais iš baltiškojo gintaro. Gintaras buvo aukojamas Apolono šventykloje Delfuose. Toliau nuo Juodosios jūros gintaras keliavo šilko keliu.
Prūsų žemė – pasaulio kryžkelė, nutrypta per amžius klajojančių tautų.
Juodas debesis atkriokia: „Mano vardą! Mano vardą! Kitaip pražūtis jums! “ - „Krokų lanka!“ – suriko vienas senelis. Debesis taip ir nukrito.
Mozūrai ir avarai kasmet atvykdavo ir vietoj duoklės pasiimdavo gražiausius vaikus. (Simonas Grunau )
Šalia pievų upės Deimės riogso ilgas ir platus „Pylgarbis“. Ant jo vidurio yra gili duobė su akmenais, tos dugną nei su dviem apynkartėmis nepasiekdavę: čion esąs dvaras nugrimzdęs.
Prūsų vyriausio žynio – krivių krivaičio - buveinė. Čia augo galingas ąžuolas, žaliuojantis žiemą vasarą , o pro jo lapiją neprasiskverbdavo nei šviesa, nei lietus.
Metas, kai potvynis su ledais atima žmonėms galimybę žvejoti, susisiekti vandeniu ar ledu. Šis laikotarpis siejamas su badmečiu. Laukimo ir nerimo metas.
„Sambijos žemė su derlingomis dirvomis apsupta daugelio upių ir ežerų. Jos liaudis gražaus kūno, narsios dvasios, pranoksta visas kaimynines tautas gabumu, menu ir amatais.“ (Bartolomėjus Anglas)